|
-> Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu
ir tąją naktį žemėn suklupau,
o buvo sužaliavę rasos
už viską tam pavasary žaliau.
[Daugiau…]
- Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos,
ir mano akys -“ne šitų plantacijų vanduo”
(man vieną kartą ištarė prajodamas
toks jaunas ir gražus piemuo),
[Daugiau…]
Save mąstydamas svajojau
ir upės veidrody žiūrėjau į save.
(Prie upių visi valkatos prastovi,
norėję būti žemėm ar srove.)
[Daugiau…]
Kai vėsų vakarą ties gluosniais
ir ties molėtais pakraščiais
kartojas paukščių takas,
[Daugiau…]
-> Ar aš galiu išeit iš žemės,
kad žemė – liūdesys?
Ar aš galiu išeit iš žemės,
kad aš – to liūdesio dalis?
[Daugiau…]
Sunki, juoda kasdienė mūsų žemės duona,
žudikė mūs svajonių ir sapnų.
Aukštai padangės mėlynuoja,
o aš kasdienės duonos atsinešt einu.
[Daugiau…]
Kai ateina minkštas ir švelnus pavasaris
ir tartum maži stebuklai kalas pumpurai,
aš esu praėjęs žalią vasarą
ir matau, kaip žaidžia pakelėse rudenio vaikai.
Nesikalkit! Nesikalkite, žiedai, į saulės šviesą:
verčiau likite žalsvom dėmelėm ant šakų, –
į jūsų bundančią ir bręstančią gyvybę tiesia
rankas būriai rudens vaikų.
Aplink ruduo. Ir pilkas rudenio dangus
Užnuodijo tau širdį.
Išeik, išeik!
Tave vilioja tie takai, kuriais nuskrido paukščiai
Nuskrisk su jais!
[Daugiau…]
Prie upelio, kur, romantiką pamėgę, gluosniai
vandenin sumerkdavo šakas,
suskambėjo burtų žodis
ir žiedais nubėgo per pavasario lankas.
[Daugiau…]
-> Tylus kapų pavėsis,
išsaugotas aukštųjų medžių.
Kiekvienas sąnarys atvėsęs,
kiekvienam ištarta: “Atleidžiu”.
[Daugiau…]
Puslapis 5 iš 8«12345678»
|
|
Naujausi komentarai