|
-> Į žalsvą komunijos žvakę
klojate ploną mezginį,
balta drobule dengiate stalą.
Veltui, sakau –
nesugrąžinsit jaunystės.
[Daugiau…]
Aš gyvas,
nes jaučiu, kaip lašelis nukrinta
pavasario mielo lietaus
ir mano pavargusioj rankoj numiršta,
neapsėmęs pasaulio plataus.
[Daugiau…]
Ar žinot jūs, kad žemė kaip žmogus –
tiktai numirusį supranta?
Kai grįžtam saujoj pelenų,
rasa ji mus apverkia.
[Daugiau…]
Aš netikiu sukuriama ramybe ir džiaugsmu.
Aš ieškau didelės tamsios nakties,
kuri tamsos šydu paslėptų mane
nuo žmogaus ir žvėries.
[Daugiau…]
-> Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys,
ne dabarčiai ilgesys.
Įšalęs džiaugsmas, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta,
kastruotas džiaugsmas, angele,
išdilusi kalba.
[Daugiau…]
I
Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,
[Daugiau…]
Aš niekada nemylėjau žemės.
Aš žadėjau išeiti iš jos
ir palikti ją vienišą,
[Daugiau…]
Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.
[Daugiau…]
Keliaukit, lygumos,
nes jūsų laukia tie, kurie šiandieną gims,
ir jūsų laukia tie, kurie šiandieną skirsis,
kaip skiriasi nuo kranto atlauža maža,
kaip skirias kūdikystė nuo jaunutės motinos.
[Daugiau…]
-> I
Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį.
Už trumpą džiaugsmo ir ramybės valandą
jam atiduodu savo vienišumą.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai