Pakeliui į darbą

rytais tartum kulka lekiu
priemiesčių pakraščiais į miestą
sąmonėn prasimuša
kaip tikrai greitai lekiu
dar traukiasi į narvus sapno įvaizdžiai
tarp jų ir archetipinis sulinkęs jau avarijų metalas
kaip keista yra mirti aplamai
o dar ryte darbo dienai dienojant
palikti tik tuščias vietas take
vos juntant kaip metai greitai bėgo
kai prezidentą šovė vieną vėlų rytą
aš buvau dar vaikas
nesibaigiančioji popietė
laukė tartum motinėlė
vasara šešėliuose
naujienos tik vėliau ateidavo
išsaugotam Time žurnale kulkos takas
pavaizduotas schemoj
su laiku rytais vaizduotei pasirodė
kai tvarka kasdien nesikeičia
ir vairavimas pasąmonėj atliekamas
laisvai sau protas veikia
smegenų skersinis pjūvis
man primena perkirstą Gordijaus mazgą
prezidento mirtis
man primena vaikystės vasarą
kulkos takas
man primena kaip greit lekiu
prasimušu į miestą ir
spalvos kanale
tartum žiedai alyvų vandeny
mintys be valios ekrane
kartais išsipildo
jeigu teisingas galimumas
tai ne staigmena atsirasti plente
kaip amžinas popiergalio kilnojimas
atsikėlusiojo miesto jėgai traukiant
orlaivio šešėlis perlekia per kelią
ne taip greitai kaip manytum
būtų buvę laiko iš tokios mirties išnirt
būčiau kelią tartum ambulansui davęs
arba traukiniui kai įspėjimo ženklas blykčioja
ir širdis nei žvirblio tarp rankų
prisimenu mažiausias mylimųjų smulkmenas
mamytės rankas kai rytais ji ruošdamosi darbui
veidrodyje sega smeigę po kaklu
dažais vis aptaškyta tėvo darbų kepurė
kai savaitgaly nuo kopėčių jis mato mane lange
ir aš krentu kaip žvaigždė
ar kaip mama išlandžioju
pušynus lyg mėnulis
išsiritu ant kelio kaip kankoraižis po kojom
kad tėvelis vėl į mane pažiūrėtų
kad pasakytų
ką jis mano vietoj būtų daręs
su vos bepakeliamu čemodanu
klausau jo pasakų liūliavimų
ir mes turėjome stovykloj kapelioną
kuris sužadinęs mumyse gėrį tuoj keliaudavo toliau
o mes porą dienų vėl kaip visada pikti
kol įsivaizdavom vienas ką tas tėvas
būtų daręs jei jis dar tarp mūsų būtų
ir kitas sugalvojo kaltint jį
kad sužadinęs kažką jis mus paliko
dideliam pasauly papildant jį toliau keliauti
truputėlį perimt vairą
staigiai lėkti pro turėklus
truputėlį mirti
nors lyg geri žmonės prisiglaudę prie širdies
bent truputėlį čiupt gyvenimą iš naujo
amortizatorių lingavime rytais

lyg begalinis pienių laukas
mirusiųjų sielų trumpas pailsėjimas
prieš būsimą gyvenimą
mąsto visi ką čia pasirinkti
ar turtuolio bėdas išbandyti
ar pabuvus motina, žengti į pasaulį vyru
ar, kaip tėve mano tu darai
ramiai sėdėdamas šešėly
laukti tų atliekamų gyvenimų
piemenėlių tarpe
ar bėgančių nuo karo miniose
tėve, nepraslysk pro pirštus vėl
papasakok nuo pat pradžių
kaip laimė tave iš tikrųjų seka
nors iš toliau ir koks kaimynas pamanys
kad liūdna tavo išvaizda
papasakok kaip pilkas dangus būdavo
kai atsibusdavai kitiems bemiegant
pečių pakūrent ir gyvulius pašert
matyt man tavo pievos
daugiau nebežinau
ar man ar tau žvaigždutės ženklas
seksiu ją pro geto vasarą
eisiu kol iš gonkų mane pamatysi
taip kaip šis gyvenimas įpratino, pakviesk
taip kaip genčiai tinka
būsiu sūnus