Grįšiu

norėčiau paliesti tą nepažįstamą moterį, bent žvilgsniu ar mintimis, ir – sulošti
paskutinįjį kartą! tačiau dingsta ji baugščiai tarpuvartyje, slepiasi už virpančių
užuolaidų arba, ūžtelėjusi lyg vėjas, sprūsta laukan – pro knaipės duris, pažeme

kol kopėčiomis ropščiuosi į vynmedį, ieškodamas virtualaus žvaigždyno,
galvą užvertęs, jaučiuosi saugus po gėlėtu žydinčiu kupolu, kur dailiai nuskusta:
atpažįstu striptizo šokėją iš anapus gatvelės Varšuvoje! – nesutrinku

prisimenu net ir vardą – „Bar Natalie“, o taip pat – plastmasės girliandas, varpelį,
delne – vos trys grašiai, už kampo tebekiūto karvelis, skersvėjų blaškomas,
kojelę parietęs, geria kavą iš balos; šiukšlių krūvoj – prakąsta bandelė

ant stalo – piligrimo akys blausios, pamėlę paakiai – kaip ano šašuoto senolio,
kuris atkrypuoja tįstantį snarglį traukdamas ir susikemša į plyštančią burną
ryto saulę – kažkas užrašė jam ant kaktos tris kryželius: †K †M †B

dovanoju šventajam savo vietą, paskutinius drabužius ir alkį – tegul skraido
aukštyn nuo gelžkelio bėgių, galvą lyg lukštą palikęs šiukšlyno ežere,
toli už „Bar Natalie“, paryčiais, neatpažintas, išdidus tarsi Romos prokuratorius

šilkiniuose pataluose praskleidžiu žiedlapius, bitės gyliu draskau vainiklapius:
tu guliesi ir stojiesi priešais – blizgančiais akinukais, bejėgė – anapus šviesos,
kalnai užgriuvo serbiškų keiksmažodžių lavina, tavo protas bejėgis ir kūnas

mirtis saldi tarytum senutė iš spalvoto saldainių popierėlio nužengusi:
oro uosto pievelėje šuo kankina kalę, laukiančiųjų minios nuščiūva –
mums ir gyvenimo per maža pažinti Adrijos ošime užgesusią raudą

egzaltuota imperijos moteris? užsimaukšlina murziną skrybėlaitę:
Vilniaus stoties perone nyku nuo pabėgėlių prakaito ir tuščių langų,
celofano karstuos – gėlės, atodūsiai, šiukšlės ir mylimojo pirštai