Depresyvus

bijau kad viskas trinasi
iš atminties
tėvynės požymiai
kažkas mane atsimena
aš irgi atsimenu
kažkas pasikeitė
aš beveik nepasikeičiau
iš tikrųjų tiktai kasdien netenku
tam tikros informacijos kraujo
kitokiom akimirkom pasikrauju
netenku talento kurio
iš tikrųjų ir neturėjau
paprasčiausiai gimiau
liūdnojo veido mergele
paprasčiausiai man sekėsi
viskas labiau ir labiau
arba mano sėkmės takas
buvo tikėjimas nerealiais dalykais
mokykloje buvo pvz tapti
geriausia lietuvių poete
dabar nebesu tokia kvaila
lėta depresija išplauna
išprotėjusias smegenų ląsteles
lėti biurokratai prisimena
bet ne atmintinai emigrantišką
mano asmens numerį
jeigu išspausdinsit mano eiles
atsiųskite tą laikraščio numerį

seno vyriškio dantų istorija
kažkas tau dar liko iš tavo dantų?
vaikystėj (ar armijoj?) tikriausiai blogai prižiūrėtų
prikrautų švino ginklų ar maisto senų medžiagų
dažnai pasilikusių prieš nakties miegą

dar liko šis tas tau iš tavo burnos
kažkokie dantys vis dėlto ne priekiniai
tau mirtinai prireikė ankstesnės šypsenos
bet pamažu pripratai ir prie

kramtymo vien savo visais šoniniais
krūminiais (dantimis?) nes jie labiau primena krūmus
jų šaknys dar laikos neprotinguose smegenuos
tamsiame gašlios burnos kūne