Parkeris

Nors geltonas – rašo mėlynai,
Kaip kačiuko iš Siamo akys –
Jis ne arbata, bet vardas – Čaj.
Pavardės, deja, nepasisakė.

Atkeliavęs iš toli, iš Kinijos,
Rašo mano namuose kas rytą –
Skrenda raidės iš mažos gerklytės
Ir kaip kregždės nutupia ant linijų.

Viena koja tartum balerinos
Strykčioja ant popieriaus žavingai, –
Pamanyt gali – labai protingas,
Bet paskaitęs dūsauji – kažin…

Net baisu skaityti, kaip nerimta!
Bet nebegaliu jo sustabdyti,
Brėžia jis eilutę dvidešimtą
Ir rimuoja: „Prašom netrukdyti!”

Šitoks elgesys man nepatinka-
Neklausysi – stalčiuj užrakinsiu!
Nebegausi mėlynojo rašalo!..
Gal ir išsigando, rašo – T A Š K A S.