Dėdė Napalys ir Antanas

Ant stalo guli butelis, Dėdė Napalys ir Antanas
O po stalu pavargus silkė –
Čia vakar dėdė Napalys
Kalbėjo: „Šoksiu ryt nuo tilto…”

Kalbėjo, kad gyvent neverta,
Gyvenimas – pikta kalė…
Bet po pietų už kiemo vartų
Mačiau jį, miegantį žolėj.

O vakare, kai leidos saulė,
Svyravo Napalys ant tako.
Grūmojo: „Viską aš žinau!”
Bet kas tai – „viskas” – nepasakė.

Pabudęs naktį tą girdėjau
(Gyvena dėdė netolies),
Kaip dūžtantys stiklai skambėjo
Ir dainos vidury nakties.

Mokyklon eidamas prie namo
Mačiau aš vėl jį centų prašant…
O mano pusbrolis Antanas
Tą rytą neatėjo klasėn…

O aš tenai lyg būčiau kaltas
Prie knygos atverstos tylėjau, —
Ilgai lietus į langus beldės,
Paskui staiga pakilo vėjas –

Tai apsiniaukęs Labas Rytas
Nežydinčia šaka pamojo,
Ir pusbrolio ieškot nuskrido
Diena – Balandžio Aštuntoji.

Jį užrakintą vieną rado
Šaltam – kaip varpas – kambary…
Diena ta buvo jo Gimtadienis –
Sukako jam devyneri.