Filida ir flora

Mergaitės Filida ir Flora akim kaip polipai
Slidžiom ir saldžiom nuskendusios stovi ir šypso
Dėmėtoj šviesoj, kur juodumas nutaškė mėlynę,
Drumstam katile, kurio vengia žuvys ir žolės.

Rodyklės, prapjovę vidunaktį, austrėms parodo
Užmigusį laiką, negyvą Neptūno senatvę.
Iš degančio laivo dainuodamas girtas jūreivis
Svyruodamas eina jūros dugnu, o gražuolės
Polipais akių ir lūpų medūzomis kviečia
Atplaukti į guolį, išklotą rausvais embrionais,
Jų buvusių meilių negalinčiais gimti paminklais.

Mergaitės kaip motinos švelniai jūreivį paguldo,
O jojo vėlė, plaukdama tarp koralų ir krabų,
Nustebusi girdi šaltų embrionų choralą:
“Non simt formae virginum, sed formae divinae
Et respondent facie luci matutinae”.