Kur yra, seneli, tavo dantys?

- Kur yra, seneli, tavo dantys?
– Pensijon išėjo atsikandę.
Ėjo per metus po du, po vieną,
Palydėjau su skausmu kiekvieną.

Šiandien tuščias darbo kabinetas…
Dirbo sunkiai, ką čia ir kalbėti! –
Kiek reikėjo perkrimst riešutų,
Kiek – laikyt liežuvį už dantų.

O laikai tokie, vaikeli, buvo,
Kad nekramtė jie ilgokais tarpais,
Bet – laikyti už dantų liežuvį
Buvo baisiai reikalingas darbas.

Tais laikais, kai kirto, o ne sėjo,
Krimto jie, Šviesiam Rytojui auštant,
Ne ledus, o ledą Jenisiejaus,
Kedro žievę, kaulą, šuns apgraužtą…

Valė juos ne minkštas šepetėlis,
O enkavedisto kumštis kietas…
Daug oi daug yra dantų, vaikeli,
Sibiro sniegynuose pasėta.

Šiuolaikiniai dantys ne tokie jau,
Sausą plutą graužt jų nieks nemokė.
Varsto lūpų vartelius kas dieną vis drąsiau,
Žino dantys, kad šiandieną į dantis negaus.

Ne kažkiek rimtesnio darbo būna,
Jau liežuviai – palaidi tribūnoj…
Tik nepratę nuo mažens darbuotis,
Pasitraukia greitai iš rikiuotės.

Prisiminęs tuos laikus senuosius,
Palinkėsiu, lai dantis tavuosius
Vis tvarkys ne tas enkavedistas,
O dantistas – ristas specialistas.