Žodžio mirtis

Šitą naktį mirė žodis Snarglius,
Įžeidimų armijos eilinis.
Ankstų rytą, pasikinkęs arklius,
Vežė jį bičiuliai į Žodyną.

Vežė Vėpla, Pienburnis ir Chamas,
O iš paskos bėgo trys Žiopliai…
Pakelėj stovėjo medžiai ramūs
Ir suglumę šliaužiojo ropliai.
Ten Žaltys Gyvatės klausinėjo:
– Gal išveš taip kada nors ir mus?
Žalčiu pavadintas aš girdėjau,
Įsižeidęs keliasi Žmogus.

Bet ar kaltas aš, jei Žmogui šauna
Nežmogum bičiulį pavadint?
Jei Žmogus mane žodžiu išspjauna,
Taikydamas artimo širdin?..

– Neišveš, – Gyvatė nuramino. –
Man bobutė aiškino, menu –
Mes, Miškinio armijos eiliniai,
Mus apgins Miškinis nuo žmonių…