Mirtis

Gimė kartu su manim,
Ir negaliu jos išimt –
Užkaboriuos mano kūno
Giliai pasislėpusi tūno.

Tu pasislėpti nuo jos negali,
Eisi keliu – ir jinai tam kely…
Krūpteli naktį širdis –
Aš – tavo Mirtis…
Miega vidurnaktį butas,
Ji tik – nemiga – budi.
Ji iš tamsos vadovauja
Ligų nusipelniusiai gaujai.

Štai į nematomą krantą
Leidžiasi Gripų desantas,
Pūkšdamas, kaip garvežys,
Per pasaulį rėplioja Vėžys.

Kur? Pas mane? Pas kaimyną?..
Dar mane saugo, dar gina:
Darbas – rankas, kojas – kelias,
Klausą – rytiniai paukšteliai.

Šviesą akių saugo gėlės,
Atmintį – protėvių vėlės.
Už mano širdį kovoja
Vaikiškų knygų herojai.

Gina mane, kaip Tėvynę –
Traukiasi ligos devynios…
Paima Darbas už rankų: eime –
Ryto žirgai trypia žolę kieme.

Per Lietuvą, tartum per širdį,
Einu ir nešuos savo Mirtį…
Kam gi ten skambina varpas toli? –
Neklauskit manęs. Aš – kely…