Atlydys

Ko gi šiąnakt verkė stogas? –
Gal jisai sapnavo slogą? –
Ne! Tai Kovas ir Vasaris
Ten ant stogo barėsi.

O iš ryto šokinėja
Termometras išprotėjęs,
Viena koja moja man:
Bėk greičiau kieman!
O kieme it miltuos šilta –
Saulė vaikštinėja tiltu.
Upėje ledų paradas –
Pasiduoda Ledingradas.

Sniegas girtas kaip kaimynas
Tuoj prie pirštinių kabinas,
Kvailas tartum manų košė
Kimba jis ir prie kaliošų.

Ką jis vapa, paklausykit,
Vapa: paskutinį syki
Nulipdyki Besmegenį
Ir paklausk, kaip jis gyvena.

Klausk, tegu prisipažįsta,
Kur pabėgo jo vaikystė:
Ar į šiaurų Sibirą?
Ar į kiaurą kibirą?

Kur jis mokės, ko išmoko?
Ar priklauso Sniego blokui?
Tviska snaigė ant krūtinės –
Ar nebus tik jis partinis?

Koks jo tikslas? Ko jis siekia?
Ar jis veržiasi į priekį?
O jei veržiasi į pirtį –
Kuom svajoja būt ištirpęs?

Koks jo dvasinis pasaulis?
Koks jo požiūris į saulę? –
Ar jis su tais besmegeniais draugavo,
Kurie kitados Žiemos rūmus šturmavo?

Šitaip ir anaip vapėjo
Sniegas, iš galvos išėjęs,
Šaukė: – Būti ar nebūti! –
Kol prižadino Žibutę.

Kai akis jinai pramerkė,
Spruko jis į tamsią kertę,
Kaip meškiukas suriaumojo
Ir į Vakar nurėpliojo.