Vėlinės, 1990

Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu
mane viliotų prie audrotos jūros.
Šnabždu į vėją: “Viešpatie, esu
tik balsis vienadienės konjunktūros,
tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.
Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.
Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,
bangos purslelis, žiedas chrizantemos.”

Tamsa nuo kopų slysta. Į mane
vos atsimušus, dar šiek tiek dvejoja.
Šviesotamsa. Ir linija delne.
Ir horizontas. Progiesmiu dejuoja
rudenė jūra. Ir su ja kartu
bekryptis vėjas. Krantas veik sudyla.
Tamsos ribas apskriedamas ratu,
suklinka paukštis. Bet many nutyla

stichijų gausmas. Kurčias, nebylus,
ramus nei krantas. Jūra susilieja
su manimi. Ir vaizdas šis gilus
spengioj tyloj. Ir dar labiau gylėja.
Ką šaukiat man? Kokia yra prasmė
kurčiam ką šaukti, nebylio klausytis?
Tamsa ir vėjas. Vėjas ir giesmė.
Ir čia riba. Ir jau pakaks dairytis.

Kaip greitai temsta! Po dangumi žemu
tirštėja vaizdas. Ir prapliumpa lyti.
Ir kažkodėl man darosi neramu,
kada matau, kaip prietemoje švyti
negyvas paukštis, plakamas bangų.
Žvejų vėlėms palieka mano pėdos.
Pakrantėj žvakę vėjuose degu.
Dar lis ilgai… Ir taip ateis Kalėdos.