Medžiais tikėk

Medžiais tikėk,
savim vandeny atspindėta,
tikėk.

Lėk telegramom, laidais,
šaukis paštais, laiškais…
Keliui manęs pavydėk,
žaibui manęs pavydėk.

Jeigu į kapą nuleis, kas padės
vėl man išlipti iš duobės,
pievas matyt ir žvaigždes,
mėlyno laiško raides.

Plentuose pėdsakai mano sušals.
Tūkstantį kartų langai pabals…
Tūkstantį pirmąjį…
Ko tu tyli?
Būsiu jau tavo plaukai žili.

Būsiu jau tavo senais laiškais,
būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.
Vaivorykštės senos miegos vandeny,
žaibo pėdsakai ges vilny.

O tu netikėki žilais plaukais,
o tu tikėki melsvais laiškais.
Medžiais tikėk,
savim, vandeny atspindėta, tikėk.