Girtas angelas

Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių…

Marškinėliai buvo plono krepo.
Zvimbė gatvės, rūmai ir malūnai.
Žengė angelas nuo savo laivo trapo
į garuojančius Vilnelės krūmus.

Dvi savaites jis tenai puotavo
su poetais, liumpenais ir kekšėm.
Šitas miestas, angele, ne tavo –
įsivaręs jį esi it rakštį.

Puolęs Angele, tai ką dabar praneši?
Suodini sparnai, suskirdę kojos…
Išpūtė jis garo brūkšnį gražų
ir vėsiu sparnu liūdnai numojo:

– Nieko gero, seserys ir broliai,
liūdnas – kaip ir mano – jūsų skliautas! –
Puolė Angelas į skaudžią miesto žolę –
girtas, nusiminęs ir apgautas!