Malda

KODĖL nūn, Viešpatie, esi rūstus ir kietas?
Kodėl nepakeli nūn rankos mum sudraust,
Kad nebegriūtų miestai, kraujas nesilietų
Nuo aklo narso to pamišėlio gudraus,

Kuriam liepei kadais pajungti visą žemę –
Ore ir vandenyse slypinčias galias,
Kad brolio artimo nereiktų skriaust ir žemint,
Pamynus jo svajas skausmingas ir valias…

Kodėl savosios išminties į jojo protą
Neįdiegi, neapšvieti savo šviesa,
Kad teistum, lyg rankas nuplovusį Pilotą,
Lyg parisėjų klausiantį: o kas tiesa?..

Kodėl nenukreipi į visatos tingumą
Jo viso dvasios genijaus ir įstangų,
Kad žemės turtų apstųjų daugumą
Vis gobtų geras, giedras-mėlynas dangus!

Kodėl jam leidi klaidžioti ir klysti?
Juk žemės kelias aiškus, tiesus ir platus!
Kodėl nepažaboji smurto ir menkystės,
Kai mes, lyg žvėrys, draskome vieni kitus?

Kodėl jo kūnas ir siela taip greit nužydi
Ir greit palūžta trapūs ilgesio sparnai?
Ir kodėl jį taip mažą į visatos dydį
Siunti gyventi nepasiekiamais sapnais?!

Nešips jo kardas, neapykantoj nulietas,
Ir jo puikybė veide niekad nenuraus…
Nebūki, Viešpatie, jam taip rūstus ir kietas,
Pakelk savo galybių ranką ir sudrausk!