Mano gimtinė

NENAŠŪS šaltžemiai ir pustomi smėlynai,
Molienos kietos, kaip pati buitis,
Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot
Ir sielvartu nudažėte mintis…

Panemunės paversmių, graužo nederlingo
Skurdi žemele, mėlynais šilais
Aukštai iškėlusi žydrius skliautus didingus,
Į mano širdį andai prabilai,

Lyg nulyta, pilka mano gimta pastogė,
Sužiurusi ketvirtiniais langais
Į dangų, žemę ir pakeleivingą žmogų,
Sulinkusį po metais ir vargais…

Iš prieblandų žiūrėdama į šviesą,
Iš aukščio – į akiračius plačius,
Tu išvydai žygiuojančią nemarią tiesą
Prieš neteisybės smūgius ir kirčius.

O nenaši žemele ir skurdi pastoge,
Iki langų sulindus į žemes,
Tu pažinai pačios smurtų viršūnės blogį
Ir sunkaus sielvarto pačias gelmes!

Nenašūs šaltžemiai ir pustomi smėlynai,
Molienos kietos, kaip pati buitis,
Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot
Ir sielvartu nudažėte mintis…