Šiaurys

BALTA žemėj, tik dangus užgriuvęs
Ir prislėgęs kūpančias pusnis,
Tik sijoja iš plačios sietuvės
Snaigės, žvaigždės negyvas ugnis…

Bet pakyla vėtra – mėnesis sumirga
Ir paskęsta pūgoj žemė ir skliautai…
Tai šiaurys išjoja širmą savo žirgą
Ir švytruoja dalgį, jodamas ristai.

Tirpsta snaigė stebuklingam veide,
Akys dega, kaip žvaigždės, negyvos
Liekname kūnely, ištiestam ant morų.

Šiaurio žirgas, ją myriop pažeidęs,
Nešasi per skliautą vakarą vėlyvą,
Viesulas gi rauda veriančiu minoru…