Mielas prieteliau

MIELAS prieteliau, ar nepakvimpa kartais
Tau nuostabūs anų dienų regėjimai,
Kalinami šiam atšiauriam kalėjime
Nebesurūdinčiais užraktais ir vartais?

Dienos pamažu bergždžiuos laukimuos slenka
Erškėčiuose ir dagiuose, ir dilgėse –
Ir kalink gi širdy nemarų ilgesį,
Net kai jis skliautų erdvėj neišsitenka!

Tokia žmogaus dalia – jo svajonės tuščios –
O Viešpatie, kaip gražios! – uolosna ūžčios
Ištyškančia banga, verpetų sukamos…

Pro virbus stebėdamas žvaigždėtą naktį,
Mielas prieteliau, aš tau norėčiau sekti
Žmogaus aistras, ir polėkius, ir trūkumus…