Kada?

KADA mums nušvis ūkanotas dangus
Ir liūliuojančio Nemuno vandenys ramūs?
Kada išsiverš iš krūtinių brangus
Mūsų laisvės ir džiaugsmo Te Deum laudamus?

Kada pasibaigs brolžudybės niaurus
Įnirtimas, apėmęs nūn visą žmoniją?
Kada gi praeis tasai kerštas žiaurus,
Įgyvendinęs smurto baisaus tironiją?

Kada žmoniškumas ir meilė šventa
Neapykantos narsą pakeis čia, pasauly,
Kada vėl žmogaus čia teisė paminta
Bus visiems ta pati, lyg gaivinanti saulė?

Nėr nieko jau švento ir nieko brangaus,
Taip pamynė čia viską tas kraugeris plienas –
Kada gi čia žodis vėl prasmę atgaus
Ir nelaisvę nuo laisvės atskirs vėl kiekvienas?

Ar ištisos tautos be žado jau bus
Ir bus verčiamos garbint vergėją ir pančius?
Visur vien tik kraujas ir skurdas siaubus,
Bet nejaudina nieko jau artimo kančios…

Kada gi likimas tironą palauš?
O palauš jo puikybę ir išdidų sprandą…
Vėl laisvės aušrinė iš ūkanos auš
Ir pakilęs galingas pavasario gandas

Aidės, ir nušvis ūkanotas dangus
Ir liūliuojančio Nemuno vandenys ramūs?
Tada išsiverš iš krūtinių brangus
Mūsų laisvės ir džiaugsmo Te Deum laudamus!