Daina

IR AUGINOM, ir kraitelį krovėm,
Ir laimužę jai žemelėn lenkėm,
O varteliuos nusiminus stovi,
Rankeles gūdžiai sunėrus verkia…

Tai ir nuleidom, tai ir įkūrėm
Tave, vyriausią mūsų dukrelę,
Tai ir nurinkom šelmį vienturį,
Tai nudaigojom žalią rūtelę…

Nežinojom, kad vargelis laukė,
Kad jis laukė ant viešo kelelio,
Kad saulutę debesėlis niaukė,
Kad raselė krito ant kaselių…

Vai tu neverki, vai neraudoki,
Vai nežiūrėki, miela, namolei –
Kalne kvieteliai byra nunokę,
Negal palikti barelio broliai…

O ji verkia, rankeles vis grąžo,
O skruosteliuos ašarėlės žvilga,
Tai ji keikia likimą negražų,
Tai rūgoja usneles ir dilges…

Grįžkit, sūneliai, iš lygaus lauko –
Tegu ten byra kalne kvieteliai,
Tik tenerauda, tik tenešaukia
Jūsų sesutė, raiba gegelė…

O dukrele, o vyrių vyriausia,
Vai tai tu liaukis kruvinai raudojus –
Per laukelį, per lygių lygiausią
Išvaduoti broleliai atjoja…

Vai tai paliksi anytos dvarą –
Vai tai mes duosim valių valelę,
Kad tau būt linksma, kad tau būt gera,
Kad nematytum niekad vargelio…