Dvejopi vandenys

YRA TYRAS vanduo – tai krikštolo srovės,
Išsiveržę iš žemės pačių vidurių,
Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,
Akmenėlius dugne baltai nusiplovę…

Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs –
Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp maurų,
Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,
Bet jam žydi kvepiančios baltos lelijos…

Panašiai ir poetai būna dvejopi:
Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,
Kito gi pūliuoja almančios sopės…

Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,
Kūriniuose dalia abiejų ta pati:
Vienas – tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.