Kryžkelė

ATĖJAI pasaulin nuogas
Ir išeisi taip iš jo.
Šauksies artimą? Gal žmogų?
O gal brolį? Kas iš to!

Tu veltui čia, žemėj, šauksi –
Niekas šauksmo negirdės…
Ieškai išmaldos – ne aukso! –
Ieškai artimo, širdies…

Gal kaip aras kalne gūžtą
Ginsi širdį atkakliai,
Bet širdis trapi – ji dūžta,
Kaip Venecijos stiklai.

O kas liks sudužus širdžiai?
O kas liks pasauly, čia?!
Lūpos troškuliu suskirdę
Mirs troškimai ir kančia!

O kaip ilgesio netekęs
Žmogus žemėje gyvens?
Išpūstos į naktį akys
Nenuris mirties akmens!

Spausi ašarą, o gailią…
Gal ir ašara nekris
O numirs pirmoji meilė –
Liks pilkoji moteris.

Tad išlies septintą slogą
Apreiškimo angelai
Ir pasmaugs tave čia žmogų
Smulkūs žemės reikalai..