->
KADA ima per Mušrota spinduliai švaistytis
Ir sužydi kalnai kruvini,
Tu Monblanu ir Beldonės grandimi dantyta
Pas mane kas vakaras eini.
Tu eini gražiai ir, pilnatį paėmus rankon,
Šėmą šiaurės vėsumą neši –
Sudreba skliautai, ir žvaigždės pusiausvyros netenka,
Rods, susverdi visatos ašis…
Aš matau, kaip tu žengi viršum visų viršūnių
r viršum pasaulio šio plataus:
Mėnesiena, žvaigždės, tartum pieva ir ramunės,
Ir tave ja brendančią matau.
Iš miglų, iš pasakų, iš senų senų legendų
Tavo laimės poringę pinu.
Tau, žinau, nūnai varge ir ūkanoj paskendus,
Laukt pabosta giedresnių dienų…
Man iš tolo matos, o kaip tu graži iš tolo –
Nai tokios neteko dar matyt!..
Ašara ištrykšta, juokias vakaras, upeliai, olos –
Tau iš rankų sprūsta pilnatis.
Ir aš lieku vienas… o tavęs nė aido…
O tave gal skriaudžia, skriaudžia ten visi?!
Vakaras nuėjo, užsidengęs veidą –
Likom: aš, naktis ir ilgesys.
Palikite komentarą