Ne!

AŠ GIRDĖJAU lakštingalą suokiant
Patetiškai, gražiai,
Aš girdėjau kalnų krioklį juokiantis
Gaivališkai, išdidžiai…

Aš girdėjau, kaip motina verkė,
Rūgodama dangop,
Aš girdėjau rūstingąjį smerkiančio
Balsą nuteistam myriop…

Negirdėjau taip cieksint paukštelio
Ir nieko taip skaudaus ir geliančio,
Kad taip amžių sekiotų mane…

Tai dar andai, jaunystėj, biržely…
O kodėl nenunešei, vėjau, į šalį
Tebeskambančio, geliančio “ne!”