Isola di capri

VIRPA tavo žodžiai dyvinai numėlę –
Tujen, mielas drauge, tu – mielų miela!
Atvirutėj Viktoras Emanuelis
Ir danguj ir jūroj skendinti sala…

Tai žydra Italija… Adrijos sidabras…
Daug akvamarinų, ametistų daug…
Anų metų data. Isola di Capri:
Iš tavęs nei žodžio negaliu sulaukt!

Ką gi aš rašysiu? Ką gi, mielas drauge?
Ką gi tau, Marija, aš galiu rašyt?!
Sielvarto krūtinėj prisirinko daugis,
O diena į dieną baisiai panaši!

Žodžiai ten vezuvijais gal veržtųs,
Kaip lava upeliais imtų gal tekėt,
Gal virpėtų jūra pietų saulės karšty
Ir gal būtų sunku meile netikėt?..

O čia lyja, čia dangus surūgęs,
Čia stogai įžliugę amžinai rasos…
Atvirutėj miela – debesėliai džiugūs…
Atvirutėj pilna džiaugsmo ir šviesos!

Čia žalia viršūnė nusilenkus bodis,
Čia sekundes skaito krisdami lašai…
Tai širdis pajuto, tai suvirpo žodis
Dėlei to, ką laiške man iš ten rašai…

Man įgriso dienos, debesys ir lietūs,
Ir dangstyti širdį, kaip ik šiol dangsčiau…
Taip rašyt be galo… Taip rašyt norėtųs!
Ir giedrai kaip niekad, niekada anksčiau…

Ta gražuolė marių – Isola di Capri –
Mano mielas drauge, stovi akyse,
Ir tas visas auksas, auksas ir sidabras,
Visas tas žydrumas ir visa šviesa…

O kaip mylėtųsi tenai, kaip guostųs!..
Marija, o kaip rašytųs, o kaip rašytųs ten!
Ten neitume niekad lūkanot į uostą,
Ir niekad, žinoma, jau neitume paštan…