Našlaitis

PABODO man šis tuščias namas
Ir ilgos rūsčios dienos.
Nepalik manęs vieno, mama,
Nepalik manęs vieno!

Nes kaip be ratelio sutemus!
O dieną, dieną be staklių!
Kas užriš, kas užriš tad, mama,
Man skarelę ant kaklo?

Kas budės mano miega neramų?
Kas paseks karalaitę?
Juk aš būsiu pasaulyje, mama,
Vienų vienas, našlaitis.

Nes sesutė apleis ir pažemins,
Tu žinai, kaip man gaila…
Ką aš veiksiu pasaulyje, mama,
Be tavęs, be jos ir be meilės?

Nežydės čia pavasarį žemėj
Žibutės ir purienos…
Nepalik manęs vieno, mama,
Nepalik manęs vieno!