Snaigė

PRAŽYDO akys, nei obelys gegužy,
O buvo saulėta diena.
Solveiga! atsklenda pašliūžom
Pusnynais tiesiai į mane!

Taip vargana mano trobelė –
Maniau, skaisčiai apšvies ji ją,
Ir bus languos kalnai nubalę
Tyra kalnų poezija.

Kalnuose trykšta juk šaltiniai,
Kalnuose kliedi juk kriokliai!
Pusnynais neša sidabrinį
Varpelių džiugesį arkliai.

Aš lankiau jos rankas ištiesęs –
Varpeliai rodės vis arčiau…
Solveiga!.Viešpatie, kaip šviesi,
Tokios kaip gyvas nemačiau!

Tai ne veltui diena nubalus
Ir saulėj žybčioja sniegai…
Kažkas prasinešė pro šalį,
Sniegais prasinešė smagiai…

Kvepėjo obelys, baltai pražydę
Pavasariai ir sodai, ir žiedai…
Nusinešė jinai tą džiaugsmą didį,
O kalnus apgrindė ledai…

Pakyla lapai, pakąsti lapkrity,
Kartu su viesulu piktu…
O gal tai snaigė, saulėje nušvitus?
O gal Solveiga, tai ne tu!

O negi tai ir vėl miražas
Skaisčiai nušvito man languos?
Argi ir vėlei pasaką tą gražią
Kalnai palaidos ten, snieguos!..

Tai snaigė krisdama sudužo!
Vylinga saulėta diena –
Maniau, Solveiga atsklenda pašliūžom
Pusnynais tiesiai į mane!