Dvidešimt aštuoni

DAR SAULĖ braido tik po rasą,
Tik ašarom pasruvę žolės,
O man apraibo mėlynasis,
Apraibo man šilkinis tolis.

Kadaise taip be galo traukė
Ilga ir tolima kelionė,
Kur rodėsi – kažkas dar laukė
Su ašarom, su šypsena malonia…

O buvo gera eit, gėrėtis,
Kai paryčiu žolynai vos pakirdę…
Taip eiti, lyg tikram poetui,
Ir rankoj neštis savo širdį.

Čia saulė šypsosi, čia mėnuo,
Čia gėlės rausvos ir geltonos, –
Lyg tam kareiviui į Atėnus,
Norėtųs bėgti Maratoną.

O dienos bėga, dienos skrenda…
O upių vandenys, ar grįšit?!
Jaučiu, aš taip nuvargęs šiandien,
Tartum bėgikas prie finišo.

O degė akys, kraujas stingo,
Kely alpau tolydžio ašen
Todėl, kad tos žinios džiaugsmingos,
Jaučiau, jau niekam neparnešiu…

Nešu vis taip džiaugsmingą žinią,
Tartum Atėnams Maratoną –
Širdis dar šaukia: Tempo! Finiš!
O man jau dvidešimt aštuoni!