Ne aš

AŠ VISADA liūdesio kupinas,
Man atrodo, kad džiaugsmą slegiu.
Norėtųsi džiaugsmo, norėtųs nors trupinio.
Iš tiesų net pačiam nesmagu!

Ir kas mane užkrėtė liūdesiu?
Ir kodėl mano žodis graudus?
Ją matau, kaip mergaitę apviltą rūtose,
Kaip apviltą mergaitę žieduos…

Kadais tave guodė karunkomis
Arba žodžiais Graudžiųjų verksmų…
Tai aš tave šiandien žodžiu apsunkinu,
Be reikalo liūdnas esu…

Laukų ir miškų susimąstyme,
Margų pievų maloniam jausme
Ėjau aš tavęs apkaišyti radastomis,
Bet pailso manoji giesmė…

Tai tie tavo laukai taip prijunkino
Prie šio liūdesio mano, dievaž, –
Ne, tai ne aš tave žodžiu apsunkinau,
Ne, tai ne aš, tai ne aš…