Imago poetae tremenda

IR GAILA man širdies, ir rašalo man gaila,
Ir noriu viską mest, bet vėlu – negaliu:
Ak, kaip būtų gera šiam margam pasauly,
Ak, kaip būtų gera gyventi be eilių…

Kas man, ar negaliu tylėt, kaip žemė,
Širdy viską paslėpt, kaip marių gilumoj!
Bet ta širdis… Ją vis ištroškusią, neramią
Nešiok krūtinėje ir nakties glūdumoj…

Širdie, matai suižusį, pragertą veidą?!
Ar apie to niekšo gymį pamąstai, širdie,
Juk jame skaistybės jau nėra nė aido…

Pažvelk į ateitį, pažvelk į jo kelius,
Takus ir klystkelius ir pasvarstyk, širdie,
Ar dera taip žaloti gymis dėl eilių?!