Tai slankiojau

TAI SLANKIOJAU tada šešėliu pievoj…
Gėlėse ašarų! primint kartu!
Ir klausiau aš gėlių: – Kur pasidėjo Dievas?
Kur pasidėjai tu?

Kalbėjau poterius gėlėse, pievoj,
Tylius, kaip skausmas tų naktų,
Kalbėjau taip: galėjo gal išgirst tik Dievas,
Galėjai gal išgirst tik tu!..

Bet svetima malda gal buvo Dievui,
Ir tau malda gal buvo svetima,
O taip žydėjo margos pievos,
O taip kvepėjo toluma…

Tai mano ašarom žydėjo pievos…
Nuo poterių, nuo poterių girtų,
Žinau, būt verkęs ir rūsčiausias Dievas,
Ak, būtum verkusi ir tu…