Šv. Antanas iš Paduvos

1. Gyvenimas

Jo balsas Viešpaties galybę gyrė,
jam, pasninkus užlaikant ten kalnuos …
Jo klausė debesys ir prasiskyrė
ir ant pamokslo klausančios minios

nė lašas, tarus “prasiskirkit”. neužkrito;
nė lašas ant širdžių tų neužkris,
kas, tarnui Jo iš Paduvos “atverkit” tarus rytą,
atvers jo Viešpačiui, vidudienį ateinančiam, duris.

Biblijos Arka ir Limoges kustos,
teguodžia mus tavasis Brives būstas,
ir tavo regulos negęstanti šviesa

nuo Paduvos lig Kretingos tešviečia.
Ir kaip prikėlei širdis albigiečių,
prikelk ir mus, palaistęs dangiška rasa.

2. Mirtis

O gloriosa Domina, excelsa…
O Motina mana danguos,
išgirsk sugrįžtančio keleivio balsą
ir paskutinę valandą paguosk.

Matau aš savo Viešpatį, matau Jį
ateinantį ir šaukiantį mane,
nuo žvilgsnio Jo sustingo mano kraujas,
ir nebegrįžt man į Camposampiero, ne …

Netepkit, broliai, jūs aliejais mano kojų –
Jis patepė, su Juo aš išeinu
už priemiesčio Capo di Ponte, už kalnų…

Ir susirinkę minios kai raudojo
ir kai stebuklo meldė karstą nešdami,
jis tarė: – Broliai, melskitės, bus amžinai gyva gelmė