Šv. Izidorius

1. Ryto malda

-Palaimink, Viešpatie, pakol į vagą stosiu,
Tu rankoj mano jaučių vadeles turi…
Ir sveikina atskridus jį pirmoji kuosa,
varnėnas “Padėk, Dieve” švilpia pagiry.

– Padėk man, Dieve, te paukšteliai sotūs
Tau už mane skrajodami giedos,
mielaširdingas Tavo Majestotas
žaliems laukams te giedrią dieną duos.

Kaip Ostija už miško saulė kyla,
upelis, vėjas ir giria nutyla,
atverčia debesys dangaus skliautų mišiolą –

ir šventasai Izidorius artojas
suklumpa ir ekstazėje žegnojas,
ir ryto maldai jaučių jungas puola.

2. Šeštadienio vakarinė

Juodų vagų atriektos šiltos riekės
toli toli per lygų lauką tiesias,
noragų kieto plieno nebesiekia
saulėleidis ramus, išblėsęs …

“Jesu dulcis memoria …” šiurena vėjas,
paukšteliai grįžta savo gūžton,
tiktai kaip motina prieš pirmgimį,
prieš sėją pabudus žemė atsidūsta.

– Į Tavo, Viešpatie, rankas aš atiduodu
ir savo poilsį, ir dirvą juodą, –
galulaukėje šventasai Izidorius artojas

ant kelių klumpa tardamas. Arimą peržegnoja…
Ir atilsio maldaudamas kai jaučių jungas puola,
užverčia debesys dangaus skliautų mišiolą.