Lietuvos sūnui

Dar žydi vasarų šviesių laukai ir lankos,
aukštuos pagojuose dar ošia ąžuolai,
ir netušti mažų paukštelių inkilai,
ir rūpestingosios laukų Rūpintojėlio rankos

dar laimina bevaisę varpą vasarojaus –
ir ji palinksta po grūdų našta.
Ir svyra usnė kelio dulkių apnešta,
ir ją sumindo pakeleivio sunkios kojos.

O Nemunas dar teka kaip tekėjęs!
O duburėliai Pyvesoj dar gilūs vis!
O velniakalnio naktys dar prašvis!

Ir tu, iš amžių glūdumos į čia atėjęs,
per amžius saugok Nemuną, tėvų namus
jo krantuose, ir Pyvesą, ir vasarojų mūs.