Topoliai

Ak, kiek kartų, kaip maldoj, šlamėjot,
ašarą ištraukę iš širdies,
jūs, pakluonių topoliai aukštieji,
jūs, sargybiniai vidurnakčio žvaigždės.

Ak, kiek kartų sunkų lažą ėjo
mano protėviai, likimo užmiršti,
čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji,
jūs jų liūdesio ramintojai aukšti…

Ak, kiekkart pakilę upės liejos,
laužiant ledo tiltus, iš krantų,
jūs, pakluonių topoliai aukštieji,
neužmiršot, neužmiršot tų naktų.

Ak, kiek kartų lenkė rūstūs vėjai
išdidžiąsias jūsų viršūnes, –
čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji,
jie pavasarį ir jums ir mums atneš.