Žvaigždžių žvejys

Bežvaigždės sutemos, o tu po juodą upę
braidai ir vakar čia žvaigždes sukritusias renki.
Pakrantės gluosnyje maža paukštelė tupi,
o jos giesmė pavargusi, sunki…

Joje girdėjai tu savos širdies plakimą
ir ilgesį bekraščių vandenų,
joje regėjai tu pavasario dvelkimą
ir skundą žemės palaužtų sparnų.

Joje atsiliepė balsai iš Paukščių Tako,
joje atsišvietė Sietynas iš dangaus,
joje Kažkas ir tau širdin prašneko
balsu ne paukščio, ne gėlės ir ne žmogaus ..

Ir tu eini, keli rankas į dangų,
ir ne žvaigždžių jos kupinos šviesių –
jas juodas upės dugno dumblas dengia,
o veidą – plėnys vakaro gaisų.

Ir iš pakrantės gluosnio išbaidai tu
paukštelę mažą į nakties gelmes… –
Ir tu skubi ten greitai, greitai, greitai,
kaip aidas jos nutilusios giesmės.