->
Į ją, į jūrą šaltas vėjas neša
mane, pakilusį nuo žemės dulkių, lašą.
Greičiau, greičiau į jos pakrantę šviesią,
kol vakaro pašvaistės neišblėsę,
greičiau į gelmę, atilsį, ramybę, –
jau dega žvaigždės aukštumoj sužibę,
tamsoj jau ima šviest sodybų žiburėliai,
ir Dievo Angelas ramybę neša gėlei.
O aš ramybės niekur neradau čia,
nei ryto saulėj, nei vidudienio kaitroj,
visur manuos keliuos žvangėjo griaučiai
ir saulė nešvietė tyrai…
Nebuvo man ramybės žemės kloniuos,
nebuvo jos aukštų kalnų snieguos,
po darganoj ir po rudens dumble klajonės
tik ji, tik ji viena sugrįžusį paguos.
Į ją, Į jūra plačią, didelę, galingą,
be pabaigos ir be pradžios krantų!
Visų dienų akimirkos kaip aidas dingo,
į jos, į jūros amžiną alsavimą krentu.
Krentu, nes amžių valios
sugrįžt ten rytą lemta,
greičiau, kad žemės kelias
prieš naktį nesutemtų!..
Į ją, į jūrą, vieną. begalinę,
į ją, į jūrą grįžt ir susiliet,
iš ištrėmimo į visų tėvynę,
į buitį iš mirties ir nebuities.
Palikite komentarą