Pavargę sparnai

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
sutemo vieškelis, upelis, kalnas, klonis,
sugrįžo paukščiai iš vidudienio kelionės
ir lizduose be rūpesčių užsnūs,
ir nereges žvaigždžių šviesiųjų pro sapnus,
tik tu maldoj jų degantį sidabrą rinksi,
tik tavo skųsis be ramybės žingsniai: –
diena jau suglaudė pavargusius sparnus.

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
ir žemė savo kelio sūnus šaukia:
“Padėkit sandalus ir nusiimkit kaukę …”
O tu sakai: – Ne tavo, žeme, aš sūnus,
uždegęs židinius išblėsusius, senus
į amžių aukurą nešu troškimų ugnį!..
Ir praeini pro verdančią bedugnę,
diena nors suglaudė pavargusius sparnus.

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
nutilo tolumos, laukai, kalnai ir tyrai,
tik pranašingai skamba tavo lyra
ir aidi aidas jos didingas ir agnus: –
Tik tas gyvens, kas siekt aušrų panūs!
Tik tavo giesmės kels mus nenutilę,
kai tarsi tu: – O Viešpatie, priglausk vaidilą,
diena jau suglaudė pavargusius sparnus.