Apvaizda

Kad nenukristų lapas jauno žiedo,
kad nepaklystų žvaigždės danguje,
ir paukštis ilgesį ir džiaugsmą giedantis
kad giesmę baigtų, lauko lelija

kad ryto rasą po lapeliais glaustų
tvankiam vidudieniui klajonių ir kaitros,
ir ant uolų kad nesudužtų plaustas,
kaip baltas pūkas po sparnais audros, –

Jis Vienas budi visą žemės naktį,
Jis Vienas vaikšto kloniais ir kalnais …
Ir tau širdis kad nenustotų plakti,
Jis Vienas dengs ją dieviškais delnais

nuo ūkanų. nuo saulės ir nuo vėjo,
nuo darganų rudens, nuo pamotės žiemos,
klaidžiam kely kelionėje rugsėjo,
pagairių plėšomuos pusiaukelės namuos,

kad nenukristum, kaip nukrinta žiedas,
kad baigtum giesmę, sėdant saulei danguje,
kad Jojo rūpesty priglustų tavo pėdos,
kaip nakčiai glaudžias lauko lelija.