Pavasaris

1. GYVYBĖS BURTININKAS

Pavasari,
ką rudenio pikta ranka nuraškė
ir ką pakando gruodas ir šalna,
pavasari, tau vėl pakvietus, tvaska
nauja gyvybe naujo ryto raštuos,
vėl kiekviena gėlelė bėga saulėn tekina.

Pavasari,
tu beržo širdžiai saldžią sulą duodi,
laukus ir klonius puoši kilimais žaliais,
ir į artojo žemės vagą juodą
tu ateini kaip Viešpaties paguoda
pirmu griausmu, pirmu lietum, pirmaisiais spinduliais.

Pavasari,
tave mes šaukiam ūkanoj paklydę, –
ateik į žemę, į namus, širdin ateik,
tave mes šaukiam, Burtininke didis,
tegu sausa obels šaka vėl žydi,
ir nuo dainų tesuskamba skliautai!

2. PAVASARIO KELIONĖ

Eini tu Nemuno krantais gėlėtais,
nerūpestingas, jaunas ir šviesus, –
juodoj gelmėj jo tūkstančiai žvaigždžių tau šviečia,
tavo žingsniai žydi rytmečio gaisuos.

Eini tu nešdamas, kaip rugio daigą, viltį
nemirusią ir gyvą po žiemos speigų,
eini dainuodamas ir griauni ledo tiltus
statytus gruody, puoštus šerkšno vainiku.

Eini tu kviesdamas baltų bijūnų šventėn,
ir daigui – gimk, ir lapui – auk, ir paukščiui – skrisk – tari,
nuo pumpurų kiečiausios luobos krenta,
ir giesmę pradeda pirmasis vyturys.

3. VYTURĖLIS

Čyru-vyru, aš grumstelis
žemės jūs šventos,
te palaukės, te upelis
dainą ta kartos:

– Čyru-vyru, aš grumstelis,
žemės jūs šventos …

Kelkis, kelkis, artojėli,
po žiemos nakties,
jau saulutė pasikėlė –
tiesią vaga tiesk.

Čyru-vyru, aš artojo
rytmečio malda… –
Ir giesmelę tą kartoja
siela ir gamta:

Čyru-vyru, aš artojo
rytmečio malda.