Asperges me

Apšlakstyk, Viešpatie, mane
ir apiplauk ysopu širdį,
sudegink atgailos ugnia,
tegu ji Tavo balsą girdi.

Apiplauk, Viešpatie, ir aš
baltesnis būsiu užu sniegą,
Tau dienos tyra maldą neš,
man – mano naktys ramų miegą…

Palaistyk, Viešpatie, rasa,
palaistęs mažą lauko gėlę,
gana jau supo mus tamsa,
gana jau skausmas sielą gėlė.

Užlieja potvyniai žemes,
vidur dienos užtemsta saulė, –
o Viešpatie, kur eisim mes,
kas be Tavęs mus ves pasauly? ..

Tu savo meile apšlakstyk,
kaip naktį, sąžinę mūs juodą, –
kaip lašas kelsis ji skaisti
ir nebijos šalnų nei gruodo.

Mačiau, pratryško akmenų
anuomet tyruos kietos uolos –
po Tavo kojų kruvinų,
kaip dulkė, Viešpatie, aš puolu.

Tegu užkrinta ant širdies
nors lašas Tavo švento kraujo,
te jis išganymą žadės
man, Viešpatie, – išgirsk, maldauju.

Apšlakstyk, Viešpatie, mane
ir apiplauk ysopu širdį,
sudegink atgailos ugnia,
tegu ji Tavo balsą girdi.