Vidudienio lyra

Po metų kūdikio švelnių,
po pabučiavimo vilnių
ramus ateina subrendimas,
ir tu, poete, vėl imies
skambios vidudienio giesmės
ir sielą sotini vėl rimais.

Tu nebekeiki praeities,
tu vėl kaip pranašas jauties,
skaitai žvaigždžių slaptingą raštą,
ir vėl krūtinė tau rami,
ir vėl kaip milžinas imi
sau ant pečių likimo naštą.

Meni – ją klupdamas nešei,
meni – ramybės sau prašei,
kaip lapas vėtroje blaškeisi,
dabar ir vėl, dievų sūnau,
sau radęs paskirtį, žinau,
drąsus į naują dieną eisi.

Nepasitiks tavęs tenai
nei džiaugsmo dainos, nei sapnai,
nepasitiks ten meilės rytas,
tenai tik skausmas, kur eini,
tik melo žodžiai kruvini
ir vysta gėlės nuraškytos …

Neklupk, kaip tąsyk neklupai,
bet eik, bet eik, pabėgs kapai,
iškelsi pergalės vainiką, –
ir švies tau saulė danguje,
ir šviesi žemei tu su ja
pro šios dienos pasaulį nykų.

Po metų kūdikio gležnių,
po pabučiavimų švelnių,
po mylimosios mielo veido,
kaip ryto perlas nuo gėlės,
tu vėl nuo žemės šios kelies
ir pasiilgsti lyros aido,

kurį regėjai sutemoj,
kurį girdėjai mylimoj
jaunystės pasakoj šilkinėj,
kai globė atviras dangus
tavas sodybas ir laukus
tėvų ir protėvių gimtinėj.

O lyra, lyra nuostabi,
kai tu pabudusi drebi
visom sidabro savo stygom, –
ir mes suskaldome grabus,
ir mes, ir mes vėl imam bust,
kurie šaltam kape užmigom!