Svečiam pasauly

Ir ten žydės žiedai, ir saulė
ir ten aukštoj padangėj švies,
o tu visam žiedų pasauly
nenuraminsi sau širdies.

Ir ten gal supsis debesėliai
plačioj mėlynėje dangaus,
o slėgs jie širdį kaip šešėliai
ir džiaugsmą ūkanom apgaubs.

Skardi varpų malda vakarė
kaip kirvis širdį skels pusiau,
kalnų viršūnėse žais žaros,
o akyse bus vis tamsiau …

Sumigs žiedai… Už marių saulė
kaip meilė motinos nusės,
o tau širdis – viena svečiam pasauly
nepasilsės, nepasilsės …

Ir auksas verš rankas kaip pančiai,
ir šilko skaros slėgs pečius,
ir šilko siūlai kojas pančios,
ir niekad ašaros nedžius! ..

– O tėviške, o mylimoji,
bent mano kaulus tu priglausk
Ir kai parpulsi, “ko ieškojai?”
ir niekas “ko šaukei?” neklaus.

Tiktai miegos žiedai, ir saulė
aukštam šaltam danguj nešvies,
tik tu visam plačiam pasauly
nenuraminsi sau širdies.