Ruduo

Ruduo. Ruduo. O vasaros pasilgau.
Šalna. Šalna. O vasarą šaukiu.
Ir ašara, kaip deimantas, blakstieną vilgo,
ištryškusi iš saulėn pakeltų akių.

Išpuolė kanklės su rauda iš rankų,
nutilo žodis laimę lemiančios dainos.
Ir kas esu, ir kur esu, – taip visa menka, menka –
tiktai lašelis amžių upės amžinos …

Kančia, rauda, malda, viltis – tik kurtūs žodžiai,
tik aidas, kritęs prarajon juodų kalnų.
Ruduo. Ruduo.
Šalna. Šalna.
Ir gruodas, gruodas.
O aš pavasarį čia šaukdamas einu!