Tėvų sodybos žiburėlis

Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli,
prieš amžius uždegtas senajam židiny,
pro piktą negandą, pro neviltį tu vėlei
mane naujų dienų rytojun vadini.

Tavęs neužpūtė Sibiro taigų vėjai,
tavęs nei vėtros šimtametės neužpūs,
daug pavydėdami gyvybės tau praėjo
ir rado tai, ką nešė tūkstančiams – kapus.

Praėjo metai pro tave – tu vis čia švieti,
praėjo naktys pro tave – tu vis esi,
esi, ugnele, tu auksinėj varpoj kviečio,
malda – varge, viltis – skausme, kaip džiaugsmo ašara šviesi.

Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli,
ugnelė tavo te per amžius neužges,
seniai sudilo tie, kaip pėdsakas šešėlio,
kas tavo dirvas mynė, pievas ir vagas.

Iš tų vagų, iš tų arimų, iš tų pievų
šaukei artoją žemės derliaus pažadais,
šaukei vardu dangaus ir žemės vieno Tėvo,
šviesaus apyaušrio žydėdamas žiedais.

Praėjo metai, ir naujų dienų rytojun
Šiandieną vėlei iš nakties šauki tu mus:
Į vieną židinį, sūnai ir dukterys artojų,
į vienus meilės ir darbymečio namus!