Keleiviui

Žemės sutemų pilkas keleivi,
ko į kalnus ieškot tu keliausi,
nepalik savo tėviškės kloniuos
to, kas širdžiai tau buvo brangiausia.

Nepalik švento kryžkelių kryžiaus,
nepalik svyruonėlio berželio,
nepalik čia sapnų kūdikystės, –
ko tu eisi į tolimą kelią? ..

Nepalik meilės pirmojo žodžio,
nepalik tų maldų, kur sudėjai,
kai žiema baltus žiedus nuskynė
ir padangėje stūgavo vėjai.

Nepalik, nepalik tų rytojų,
kur Dubysa laisva subangavo,
nepalik to pavasario saule,
auksu svyrančio rudenio javo.

Nepalik mylimųjų ir genčių
tau gyvenimą nešusio kapo, –
tavo dienai naktin jie nuėjo,
tavo dainai žodžiu gyvu tapo …

Žemės sutemų pilkas keleivi,
čia radai savo motinos vygę, –
čia sugrįžk čia sutikt paskutinio
į Anapilį šaukiančio žygio.