Lietuvos laukai

Lietuvos laukai, ramunėm ir berželiais
ir auksinių kviečių biržėm papuošti,
jūsų kloniai lygūs, jūsų pievos žalios,
šaltinėliai jūsų skaidrūs ir šalti,

verkdami lietuvio guodėt liūdną širdį,
kad nemirs jis ir nevalioje namų,
akmenėlį šalia vieškelio pravirkdėt,
nepravirkdėt tik tironų svetimų …

Lietuvos laukai, kaip žydintis vainikas,
nuo Šešupės lig Dubysos, lig Svalios, –
jūs artojo džiaugsmas buvot, džiaugsmas likot,
pažadais tuščiais jo nieks nesuvilios!

Pažadų tuščių, nei svėrių, nei kūkalių
neaugins vaikams senų tėvų dirva,
ir tremtinių, ir vergų pakels ji dalią,
ir po gruodo, po žiemos vėl bus gyva.

Lietuvos laukai lietuviui težaliavo,
Lietuvos laukai lietuviui težydės,
ir milžinkapy viršūnė aukšto klevo,
kur išaugo iš senolių mūs širdies,

tik lietuviui oš, kaip amžių amžiais ošė,
tik vaikams jo žalią laimės lapą mes …

Amžių Tėve, iš dausų pilies aukštosios
laimink mūsų Lietuvos laukų žemes.