Meilės kelionėj

I

Dieve, Dieve, aš Tavęs ieškojau,
O Tave ir ją radau.
Ir žiedai, kur krito mum po kojų –
mūsų džiaugsmas krito Tau.

Mūsų džiaugsmo dienos žemėj baigias,
bet kelionė mūsų – nesibaigs,
neištirps, kaip tirpsta pirmos snaigės,
neužges su gęstančiais žaibais!

Gal neliks dienų, kaip saulės žiedas,
tviskančių nuo vasaros dainos,
gal neliks … bet saulė, nakčiai sėdus,
tekės, dar pasikels, dar įdienos!

Dar giesmė Tau kils skliautais aukštaisiais
iš visų nušvitusių naktų …
Dieve, Dieve, pas tave mes eisim
visą amžių tik abu kartu.

II

Brangioji mano, ašaros man rieda,
iš skausmo – žodžio nerandu!
Tyliai paglostau Tavo vardo žiedą, –
ir esam du, ir esam vėl mes du.

O buvo dienos … – kuo jas pavadinom?
Iš skausmo – vardo nerandu …
Kažkas ten suplazda “tai aš” krūtinėj –
ir esam du, ir būsim vėl mes du.

III

Niekad taip širdy gyva man nebuvai tu,
ilgesys nespaudė niekad taip širdies –
iš už girių, iš už marių, už pavasarių ateitum,
iš aukščiausios danguje žvaigždės,

jei vidurnakčio tyloj tyliai tau tarčiau:
– Miela, miela, prie tavęs leisk galvą man priglaust,
su tavim išgert likimo taurę karčią,
tik tave per visą šitos žemės kelią jaust.

Niekad taip širdy gyva man nebuvai tu,
meilė niekad taip nespaudė man širdies …
Ir už marių, ir už girių, ir už vasarų visų mes eisim,
už aukščiausios danguje žvaigždės.