Griūva sostai

Griūva sostai, bėga tautos ir karaliai,
nėra vietos žemėj žydinčiai gėlelei,
ir našlaitę, prie namų pasisodintą,
ar pakels tava ranka žiauriai sumintą …
Ir bijūno buinų žiedą ar raškysi
ne su ašara, su džiūgesiu akyse? ..

Dega miestai, dega širdys piktos, juodos,
krūtines sukaustęs šaldo šaltas gruodas,
krūtines ir mūsų alpstant kas pagydys, –
ar ne Jis, kur viešpatauja amžiais didis,
ar ne Jis, kurį pamynėm mes po kryžiais,
ar ne Jis, vėl į našlaitę širdį grįžęs…

Jo stebuklas vėl prikels gyvent mūs žemę,
Jo šviesoj šviesiausios žvaigždės kris sutemę,
kaip dangus brangios tėvynės, lino žiedą,
lino žiedą, girios uogą, rugio pėdą
Jis palaimins ir pripildys mūsų kluoną
ir iš trupinio kasdienę daugins duoną.

Pro bombonešių, pro tankų baisią ugnį,
pro torpedų nešamus laivus bedugnėn
ir pro užtvarą zenitinių patrankų
aš regiu Jo taikai šaukiančią Jo ranką,
kad ateitų Jo lėmimas visagalis,
Jo palaimai kad suklauptų visos šalys.